Vasaros gale jie pulkais skrenda raškyti riešutų, po to – ąžuolo gilių. Seniai pastebėtas kėkštų polinkis slėpti maisto atsargas – ypač riešutus ir giles. Rudenį maisto atsargas slepia „slėptuvėse“ po samanomis, lapais, medžių plyšiuose.
Jei stebimas, slepia netikrose vietose. Pamirštos gilės sudygsta – atkuria mišką.
Įspėja kitus apie pavojų garsiai rėkdamas. Kartais pamėgdžioja kitų paukščių balsus. Kėkštai gamtoje įsimena daug girdėtų garsų ir balsų. Dažnas kėkštas moka kniauksėti, pamėgdžioti suopį, antį, net gerves.